Grunto vaidmuo yra kur kas didesnis nei tiesiog „didinant sukibimą“. Žvelgiant iš medžiagų mokslo perspektyvos, gruntas atlieka trigubą vaidmenį tarp poliuretano sandariklio ir pagrindo:
Pirma, cheminis tiltas. Aktyvūs grunto komponentai (pvz., izocianato grupės arba silano jungiamosios medžiagos) reaguoja su hidroksilo ir karboksilo grupėmis substrato paviršiuje, sudarydamos kovalentines jungtis, ir tuo pačiu metu reaguoja su -NCO grupėmis poliuretano sandariklyje, efektyviai suvirindamos dvi kitaip nesuderinamas medžiagas. Eksperimentiniai duomenys rodo, kad užtepus gruntą betoninių paviršių sukibimo stipris padidėja nuo 0,3 MPa iki virš 0,8 MPa, padidėja daugiau nei 150%.
Antra, fiziniai inkarai. Gruntas prasiskverbia į porėto pagrindo, pavyzdžiui, betono ir plytų sienų, kapiliarus, po sukietėjimo suformuodamas daugybę mažų „inkarų“, mechaniškai užfiksuodamas sandariklį. Be grunto sandariklis gali prikibti tik per paviršiaus van der Waals jėgas, todėl jį lengva nulupti.
Trečia, vandens barjeras. Gruntas užsandarina poras ir mikroįtrūkimus ant pagrindo paviršiaus, blokuodamas kanalus drėgmei prasiskverbti į sandariklio sluoksnį. Kaip minėta anksčiau, vanduo yra poliuretano priešas, o gruntas veikia kaip „vandeniui atsparus sluoksnis“ lipniam sluoksniui.
Remiantis pramonės statistika, maždaug 60% poliuretano sandariklio gedimų yra tiesiogiai susiję su grunto trūkumu. Tiksliau:
Betoniniai pagrindai: po 3-6 mėnesių sandariklis lengvai nusilupa nuo sienos paviršiaus rankomis, todėl lipnus sluoksnis lieka nepažeistas, o pagrindo paviršius išlieka švarus – tai įprastas sąsajos pažeidimo atvejis.
Metaliniai pagrindai (aliuminis, nerūdijantis plienas): Iš pradžių gerai sukimba, bet po 3 mėnesių prasideda pūslės ir nuo kraštų plinta rūdys. Dėl grunto trūkumo sąsajoje kaupiasi drėgmė.
Stiklo pagrindai: pradinis poliuretano sukibimas su stiklu yra silpnesnis nei silikono sandariklis. Be grunto UV spinduliai ir drėgmė gali sumažinti pradinį lipnumą daugiau nei 50 % per savaitę.
